Kadaise televizija rodydavo tokią laidą „Nesąmonių muziejus“. Ten būdavo vaizduojama visokios nesąmonės, ir tarp jų produktų ženklinimas su klaidomis būdavo viena didžiausių pramogų. Nors į daugybę senovinių laidų dabar žiūrime su pašaipa tarsi į kokį naivų ir primityvų neišsivysčiusį pirmuonį, tačiau šis nesąmonių muziejus man visada, kiek pamenu, labai patikdavo. Tiesiog laukdavau, kol televizoriuje pasirodys mieli vedėjai ir ims traukti žiūrovų atsiųstas etiketes, prastai užrašytus įpakavimus ir laikraščių iškarpas su klaidomis. Šiandien ir aš surengiau nesąmonių muziejų ir dalinuosi keliomis nesąmonėmis.
Klaidos produktuose
Maisto prekių produktų ženklinimas yra labai atsakingas dalykas. Jeigu gamintojai ar pardavėjai produktus pavadins ne taip, kaip reikia, jeigu nepaminės kokių nors ingridientų, o ypač tų, kurie kažkam gali sukelti alergiją, tuomet laukia ne pyragai. Viena iš didžiausių nesąmonių dabar atrodo tokie pavadinimai kaip „Krabų skonio lazdelės“. Paskaičius sudėtį supranti, kad tas krabų skonis atsirado kažkaip vos ne stebuklingai. Tas skonis, tai yra, sūrumas, suteiktas tiesiog magišku būdu. Gali būti naudojamas krabų sūrymas, kas turbūt yra skystis, kuriame prieš tai buvo mirkoma jų mėsa, o gal šiaip kažkokia druska. Tai ne klaidos – tai realybė. Tas pats nutinka ir su visokiais kitokiais produktais, kurie dabar jau turi tik „skonį“, bet paties dalyko – ne. Aišku, kartais būna ir klaidų, kurios be jokios abejonės turėtų eiti į nesąmonių muziejų. Pavyzdžiui, varškės torte neaptikus varškės supranti, kad čia jau ne „varškės skonio“, o paties produkto klaida. Bėgant metams, nuolat mulkinamas vartotojas ima atskirti ir suprasti, kodėl vienas dalykas būna tik kažkokio „skonio“, o kitas iš tiesų net ir to paties nebeturi. Grietinė ir riebalinių augalų mišinys jau nebe tas pats, kaip ir sviestas ir augalinių riebalų mišinys.
Juokingi vertimai
Tačiau man asmeniškai daugiausiai juoko visada kelia tie produktai, kurių ženklinimas paslysta kitoje vietoje. Tai tie atvejai, kai būna koks nors importinis produktas ir jo ženklinimas visas išverstas į lietuvių kalbą. Jeigu vertimas daromas, pavyzdžiui, iš kinų kalbos, tuomet būna daug bėdos. Tos šalys, kurių kalba turi mažiau panašumų į mūsų kalbą, visada verčia komplikuotai. Aišku, daug kas priklauso ir nuo vertėjų biuro. Tačiau kokia nors mažai žinoma kiniška produkcija dažnai tiesiog nesivargina per daug ieškoti gerų vertėjų ir redaktorių, o kartais viskas atrodo tarsi versta su Google Translate automatiniu vertėju.